– Gal jau reiktų pasiruošti siurblį? – praeitos savaitės pradžioje retoriškai paklausė vyras.
Nieko neatsakiau, bet mintyse praeitų metų prisiminimai pradėjo suktis karusėle.
Lapkritis kaime – tai ilgojo žiemos „linksmybių“ sezono pradžia. Smarkūs vėjai, audros, lietūs, elektros dingimai... Automobiliai, „pasipudravę Egipto žeme“, nuolat reikalauja kelionės į plovyklą.
Lapkritis gali apdovanoti vandens sporto pramogomis. Jei turi kokią nors tuščią daubą, kuri vasarą išdžiūsta, lapkritį jau gali irtis valtele. O jei trūksta tikro „ekstrymo“, galima dar ir kokią ekstremalią situaciją suvaldyti, pavyzdžiui, potvynį.
– Tai tik pradžia, – tarstelėjo kaimynas, atvežęs medieną stogui po mūsų „išgyvento“ pirmojo potvynio praeitą lapkritį.
– Potvynį apturėjom, ir tas, ir anas, aja jai... Kaip čia mums vieniems taip nesiseka? – verkšlenau.
– Išgyvento potvynio? Nesiseka? – sukluso Visata. – Na, aš tau parodysiu, kas yra tikra nesėkmė.
Dar nežinojau, kad Visata paruošė potvynį Nr. 2. Na, tokį... ne cunamį, bet jau tokį „advanced mode“, kad miestietė tikrai taptų „plataus profilio“. Viskas tik tam, kad smagiau būtų gyventi. O juk smagumo norėjosi tame saugiame miesto gyvenime.
Pasiruošę? Kaip ir visos istorijos, viskas prasideda nuo pradžių.
Praeitų metų lapkritis. Savaitę laikosi temperatūra -4 °C. Žemė sausa, suledėjusi. Česnakų nebepasodinsi. Praneša audrą. Per naktį iškrinta labai daug kritulių, o vėjas atjungia elektrą. Savaitę šąlusi žemė neleidžia vandeniui susigerti. Kieme vandenynas.
Ne pirmas kartas, o kas čia tokio? Palauk, susigers.
Laukiu. Telefonas rodo paskutinius procentus. Iš vakaro nepakrautas. Įsijungiu mobiliuosius duomenis, registruoju įvykį ESO paskyroje. Peržiūriu žemėlapį – pilna tokių kaip aš, laukiančių stebuklo...
Išeinu į lauką. Galvoju, gal reikia tą siurblį pasijungti ir išpumpuoti vandenį pačiai? Nieko sudėtingo – juk mačiau, kaip vyras jungė prieš porą savaičių.
Paskambinu vyrui, išdėstau savo iniciatyvą.
– O elektrą įjungė? Juk ten elektrinis siurblys, – domisi jis.
– Dar ne, – nusimenu ir suprantu, kad jei nėra elektros, tai ir siurblio nebus.
– Pažiūrėk, kaip „traidenio“ orapūtė. Ar neužsipylė? – sunerimsta vyras.
– Na, yra joje vandens, – atsakau, pakėlusi dangtį.
– Tai valyk, sausink, juk ten elektros laidai eina. Jei pajungs elektrą, bus ne kas.
Gerai, einu valyti, sausinti. Sugalvoju pakelti ir patį nuotekų valymo įrenginio dangtį.
Iki viršaus pilnutėlis! Atsimenu, kad vasarą sumontavus buvo tik iki pusės talpos. Nuojauta pradeda mušti būgnus, kai pamatau dar kažkokius spalvotus jungiklius... Gal tai elektros jungikliai? O jei suges „traidenis“? Kada jį kas sutvarkys???? Ir aš jau matau save vėl XIX amžiuje, kuriame gyvenau pusantrų metų... Tempiam kibirėlius iš šulinio, skalbiam rankomis. Tas vargo gyvenimas manęs visiškai nevilioja. Reikia veikti ir skubiai!
Skambinu vėl vyrui, bet jau be iniciatyvos.
– Greitai sakyk, ką daryti?
– Varyk pas kaimyną. Kita kaimynė turi benzininį siurblį. Jei neišpumpuosi, pradės kilti viskas į namus, – sudėlioja darbų grafiką vyras.
Jungiu į komandą kaimynus, o kaip gi be jų?
Bet pirmiausia reikia surasti, kur tas siurblys.
– Kažkuriame sandėlyje... Aš nežinau... Vyras miręs, jis žinojo, – atsako kaimynė.
Rankoje turiu penkis raktus nuo penkių sandėlių. Kuris raktas nuo kurio sandėlio?
– Į mane nežiūrėk. Pagal tikimybių teoriją paskaičiuok gal? Gyvenimas pagal instrukcijas baigėsi! – Visata net neketina man pagelbėti.
Vieną raktą po kito į tas spynas – bandome. Vienas sandėlis pasiduoda, na ir „vakarėlis“ iš lauko persikelia į vidų. Bet kaip atrodo tas benzinis siurblys? Nežinau! Tik suprantu, kad jis ne taip atrodo, kaip elektrinis siurblys.
Pereiname visus sandėlius, nes juk laiko turime „per akis“, ir pagaliau randame tą siurblį!
Turint jau patį svarbiausią šios istorijos veikėją rankose, nuotaikos tampa linksmesnės, o ekstremalios situacijos suvaldymas paspartėja. Vienas kaimynas sukonstruoja ir pajungia siurblį, kitas atsineša dvitakčio benzino. Netgi randame gedimą kodėl į nuotekų talpą skverbėsi vanduo. Pasirodo, po pirmojo potvynio buvo nuplauta izoliacinė medžiaga, ir per mažą tarpelį sunkėsi vanduo iš išorės. Kadangi žemė buvo sušąlusi, vanduo rado kelią, kur subėgti.
– Kažkoks inžinerinis menkniekis tiek privirė reikalų, – mąstau. Tame kaime tiek visko reikia žinoti!
– Tai ne inžinerinis menkniekis, o tas tavo... kaip ten tas tavo... Self-Sufficiency Movement (savarankiškumo judėjimas)! Mieste tokius darbus atlieka specialistai, o kaime visų inžinerinių dalykėlių specialiste būsi pati! – Visata sudėlioja viską į vietas.
Tą vakarą supratau, kad arba būsi visų galų inžiniere, arba ne. Nes jei mieste tokios stichijos buvo retenybė, tai kaime gali laukti bet ko...
Lapkritis. Lietus. Per kelias dienas užsipildė vandeniu visi grioviai ir grioveliai. Laikas pasiruošti siurblius ir kitą įrangą. Ateina trumpoji žinutė, kad bus audra. „Ok, telefonus kraunu ir laukiu bet ko... kas dar gali būti?“
– Per savaitę padarysiu tau tris metų laikus. – atsako Visata.
Per savaitę praėjo potvynis. Šaunu buvo tai, kad vanduo sėmėsi ne mūsų kieme, o kitoje gatvės pusėje. Prakasėme kanaliukus, kad vanduo sutekėtų į laukus ir vandens perteklius nesugalvotų keliauti į mūsų kiemą. Potvynis suvaldytas, bet kitą dieną atsibudome viduržiemyje! Sniego tiek, kad atrodo, gal buvau žiemos miegu užmigusi? Visa potvynio įranga netenka prasmės, o kur žiemos atributika? Sniego kastuvai į rankas!
Bet palauk... nenusipirkau to stumdomo kastuvo su ratukais.
– Turėjai visus metus ir nenusipirkai? Nesugebėjai nusipirkti? Ką veikei visus metus? – pasirodo kur buvęs, kur nebuvęs vidinis kritikas.
– Na ką veikiau? Pavasarį buvo pavasario darbai, o vasarą – vasaros darbai... – teisinuosi pati sau.
– O tujos... O tos tujos, tujos, tujos. Vėl jų neapraišiojai, vėl jos persilenks į visas puses...
Amžini kaimo reikalai.
Bet šiandien jau pirmadienis, saulė šypsosi, sniegas tirpsta. Pavasaris. Galima dar ir česnakus pasodinti. Tik naujutėliui sniego kastuvui su ratukais teks dar palaukti savo šlovingų dienų.
Kažkada seniai vaikystėje išgirdau tokią hipotezę, kad mažiausiai serga depresija tų profesijų atstovai, kurie dresuoja liūtus, o labiausiai – tie, kurie dirba biuruose.
Matyt, visi liūtų dresuotojai nebūsim, nes tiek liūtų neturėsim kiekvienam, o ir Afrika toli. Užtenka gyventi kaime, kad jaustumeisi taip, lyg kiekvieną dieną stotum dresuoti kokio laukinio gyvūno.
– Bet ar ne taip norėjai? – Visata viską mato ir girdi.
– Taip, būtent taip. Dėkoju, Visata!